Tam, kad terapija būtų veiksminga, neužtenka fakto, jog pacientas kenčia ir nori pagalbos. Pacientas turi domėtis savo psichiniu gyvenimu, norėti suprasti savo sunkumų priežastis, kurios gali slypėti už to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip akivaizdūs ir pakankami paaiškinimai.
Psichoterapija nėra vaistas, kurį terapeutas gali skirti pacientui, – tai abipusio intersubjektyvaus bendradarbiavimo rezultatas.
Psichoterapija yra galimybių atradimo menas.
Pacientas ateina pas specialistą su savo požiūriu į save, savo kančią ir galimybę ją sumažinti; terapeutas turi savo supratimą; terapijos procese randamas bendras požiūris. Susitarimo sudarymas – tokio bendradarbiavimo pradžia ir pamatas.
Terapija nėra visažinio psichoterapeuto nurodymas, kas ir kaip turi būti pakeista. Terapeutas ir klientas kartu stengiasi suprasti kliento individualią psichinę realybę, jos stiprybes ir sunkumų šaltinius.
Terapeutas neprieštarauja kliento nuomonei, neverčia jo sutikti ar palaikyti jam svetimas vertybes. Susitarimo pagrindas yra pastangų vienijimas, o ne negatyvizmas, pasyvus agresyvumas ar manipuliavimas.
Terapinėje situacijoje turi būti erdvės visoms kliento fantazijoms, jausmams ir abejonėms.
Prie gero rezultato prisideda terapeuto pastovumas, patikimumas, empatija ir sugebėjimas suprasti.
Pacientas prašomas sakyti viską, kas ateina jam į galvą. Tai yra laisvai asocijuoti.
Terapeutas įsipareigoja sukurti tokią terapinę aplinką, kad pacientui būtų pakankamai saugu pasižiūrėti į tuos savo sielos kampelius, kur vienas jis niekada neišdrįstų nukeliauti.
Visos terapinio susitarimo aplinkybės turi būti aptartos iki galutinio susitarimo pradėti psichoterapiją: terapijos pobūdis (grupinė, individuali arba šeimos), sesijų dažnis, atostogų ir terapijos pertraukų politika bei mokestis už įvykusias ir praleistas sesijas.